Dirbdama su aukšto meistriškumo sportininkais – Lietuvos krepšinio rinktinėse ir LKL komandoje „Nevėžis-Optibet“ – iš arti pamačiau, ką reiškia kasdienė kūno priežiūra aukščiausiame lygyje. Ten nėra atsitiktinių sprendimų: kūnas nuolat analizuojamas, vertinamas ir prižiūrimas, o sportininkai puikiai supranta ryšį tarp krūvio, atsigavimo, emocinės būsenos ir rezultato. Aukščiausiame lygyje dirbantis sportininkas dažnai savo kūną suvokia ne prasčiau nei specialistas – tai išmoko disciplinos, nuoseklumo, atsakomybės ir gebėjimo laiku atpažinti kūno siunčiamus signalus. Ši patirtis aiškiai parodė, kiek daug gali žmogaus kūnas ir kaip dažnai jo galimybes riboja ne fiziniai, o psichologiniai veiksniai bei įsitikinimai.

Tuo pačiu metu, tarp sezonų, stovyklų ir darbo su rinktinėmis, mano praktika natūraliai plėtėsi dirbant klinikinėje ir sveikatingumo aplinkoje – sporto klubuose, privačiose studijose ir klinikose. Čia susidūriau su visai kitu kūno kontekstu. Moterys dažnai kartojo tas pačias mintis: „negaliu į save žiūrėti“, „aš savęs nepriimu“, „man reikia numesti svorio“, „man gėda ateiti į sporto klubą“, „sportas – ne man“, „mano tokie genai“. Šios frazės kartojosi taip dažnai, kad tapo ne pavieniais atvejais, o bendra tendencija.

Didžiulis kontrastas tarp aukšto meistriškumo sporto ir kasdienės žmonių patirties leido labai aiškiai pamatyti vieną dalyką – kūnas visada reaguoja į tai, kaip su juo elgiamasi kasdien, nepriklausomai nuo amžiaus, patirties ar fizinio pasirengimo.

Problema dažniausiai slypi ne kūne, o santykyje su juo.

Didelę mano požiūrio dalį suformavo ir darbas bei gyvenimas užsienyje – Kolumbijoje, Meksikoje, Argentinoje, Pietų Korėjoje. Šiose šalyse kūno priežiūra nėra sezoninė ar trumpalaikė. Ji nėra siejama su „vasaros forma“ ar pasiruošimu konkrečiam įvykiui. Judesys ir rūpinimasis savimi yra natūrali kasdienio gyvenimo dalis.

Pavyzdžiui, Kolumbijoje kiekvieną sekmadienį pagrindinės miestų gatvės uždaromos automobiliams ir atiduodamos žmonėms – judėjimui, sportui ir bendruomenei. Tai ne programa ar iššūkis, o ilgalaikė kultūra. Ši patirtis dar labiau sustiprino mano įsitikinimą, kad tvarūs pokyčiai atsiranda ne per spaudimą ar draudimus, o per supratimą ir aiškų vidinį motyvą.

Sujungus aukšto meistriškumo sportą, klinikinį darbą ir tarptautinę patirtį, gimė „Kartu su kūnu“ – kryptis, paremta pagarbiu, nuosekliu darbu su kūnu ir žmogumi.

Mano darbe svarbus ne tik pratimas ar treniruočių planas, bet ir žmogaus mąstymas: kaip jis vertina savo kūną, kodėl siekia pokyčio ir ar šis procesas yra tvarus ilgalaikėje perspektyvoje.

Aš dirbu su žmonėmis, kurie NORI:

• judėti be skausmo ir baimės

• stiprinti kūną negriaunant savęs

• išeiti iš „viskas arba nieko“ mąstymo

• susikurti stabilų, ilgalaikį santykį su savo kūnu

Taip pat vedu mokymus sveikatos organizacijoms, įmonėms ir specialistams, kuriuose dalinuosi tarptautine patirtimi ir praktiniais sprendimais – kaip judesys, kūno priežiūra ir mąstymas tiesiogiai veikia darbingumą, koncentraciją, emocinę būseną ir gyvenimo kokybę.