Rašau Tau iš Kolumbijos, kur šviečia saulė ir trys voverytės straksi po medžius man rašant šį tekstą. 🐿️
Bet Lietuvoje gyvenau 28 metus, todėl puikiai žinau, koks pusmetis Tavęs laukia.
Šaltėja, tamsėja, niūru. Treningai, kaldrytė ir puodelis arbatos staiga atrodo kaip vienintelis logiškas gyvenimo planas. 😄
Ir visiškai natūralu, kad sporto salė pradeda po truputį dingti iš „to do“ sąrašo.
Jeigu ir Tu jau jauti, kad klimpsti į šį cepelininio dangaus ir šaltos nosies liūną – aš Tave suprantu.
Bet gyvendama Medellín’e pastebėjau kai ką, kas privertė mane kitaip pažiūrėti į mūsų santykį su sportu.
Čia moterims sportuoti, mano akimis, yra gerokai lengviau. Kartais atrodo – bent 10 kartų. 😂
Kodėl?
Visų pirma, oras. Kai beveik visada šilta, nereikia kiekvieną kartą savęs įkalbinėti išeiti iš namų. Nesvarstai: „Gal šiandien nesportuosiu, nes lauke −7 ir lyja įstrižai?“ Tiesiog apsimauni šortus ir eini.
Bet ne tik dėl oro.
Čia nesportuoti beveik nemadinga.
Moterys šoka, bėgioja, kilnoja svorius, vaikšto į grupinius užsiėmimus, važinėja dviračiais. O jeigu pasakai, kad nesportuoji, vienas dažniausių klausimų būna:
„O kodėl?“
Ir man labai patinka dar vienas dalykas.
Sportas čia daug dažniau atrodo kaip privilegija, o ne bausmė už tai, ką suvalgei.
Galbūt tam įtakos turi ir tai, ką matai nuo mažens.
Vyresnės moterys eina į mankštas, užsiima joga, renkasi į grupes, vaikšto per Ciclovía – sekmadieniais, kai dalis didžiųjų miestų gatvių uždaroma automobiliams ir atiduodama žmonėms: dviratininkams, bėgikams, vaikštantiems.
Todėl mergaitė auga matydama, kad judėti yra tiesiog normali gyvenimo dalis.
Tuo tarpu mano darbo ir asmeninė patirtis Lietuvoje vis dar rodo, kad daugeliui mūsų mamų kartos moterų fizinis aktyvumas asocijuojasi su fiziniu darbu, namų tvarkymu arba tuo klasikiniu:
„Ai, jau senstu. Ko čia norėt.“ 😄
Ir dar vienas dalykas, kurį pastebėjau.
Kūno kultas čia kitoks.
Lietuvoje vis dar labai stiprus įsitikinimas, kad kuo moteris lieknesnė – tuo geriau.
Kolumbijoje aplink save matau daug daugiau raumeningų, tvirtų moterų. Ir tai visiškai normalu.
Tai privertė mane dar kartą pagalvoti apie vieną paprastą dalyką:
mes labai stipriai save vertiname pagal tai, ką nuolat matome aplinkui.
Trendai yra visur. Tik skiriasi tai, kokius trendus mums rodo.
Oro Lietuvoje nepakeisime. Kitokios kultūros per vieną žiemą irgi nesusikursime.
Bet galime pakeisti vieną dalyką.
„Summer body“ mentalitetą galime pakeisti į „lifetime body“ mentalitetą.
Kūnas nėra projektas, kurį „paruoši“ iki birželio.
Kūnas yra tie namai, kuriuose gyvensi iki paskutinės akimirkos.
Todėl norėčiau, kad rūpinimasis savimi neturėtų nei sezonų, nei deadline’ų, nei tos nuolatinės minties:
„Reikia susiimti.“
Gal tiesiog kiekvieną dieną padarykime bent vieną mažą dalyką dėl savo fizinės ir emocinės sveikatos.
Ne tam, kad pavasarį ar prieš kelionę atrodytume geriau.
O tam, kad pavasarį nereikėtų pradėti nuo:
„O viešpatie, priaugau svorio. Apsileidau. Kaip dabar grįžti į sportą? Atostogos už mėnesio, reikia skubiai kūdintis...“
Gal vietoj to galėsime tiesiog atsikvėpti ir pasakyti:
„Nu blemba. Myliu save.“ ❤️
Linkėjimai iš saulėtos Kolumbijos,
Austėja
KARTU SU KŪNU
Jei norisi pradėti nuo to vieno mažo dalyko jau šiandien – išbandyk vieną KARTU SU KŪNU kelionės dieną nemokamai: kartusukunu.lt/pavyzdys
